kada atsiranda ta riba, kai turi suspausti save i rankas ir pamirsti viska tam, kad galetum prisiristi prie kazko kito? tu buvai man geriausias draugas, prisirisai mane prie saves ir man nepavyksta issipainiot. pavargau deti pastangas, nors zinau, kad visada jas ir desiu. tu sakei 'tave dievinu, kaip zmogu, kuris su manimi' ir as negaliu patiketi, kad siti zodziai nieko nereiskia. as negaliu patiketi kaip tu nevertini to rysio, kuris buvo, yra ir butu(stai ir nebevartoju bus) stiprus (ir tu ta puikiai zinojai). taip noreciau viska tau pasakyti, papasakoti kaip man taves truksta, bet kaskart, kai kazka pasakau, tu nesivargini atrasyti. as nenoriu visko paleisti, bet as nebezinau kaip elgtis. should i just LET GO?!