tokiais vakarais kaip šis, kai
(visiems pasakau, kad taip, šiandien esu užsiėmusi ir viena neliūdėsiu)
(sloguoju ir bandau paskutinėm minutėm išsigydyti)
atsiranda toks keistas jausmas, kai pradedi susimąstyti apie savo vidinę savijautą. niekada to nedarau, nes paprasčiausiai arba
1. neturiu tam laiko ( tikriausiai turėčiau sakyti, kad nenoriu tam leisti laiko)
2. nenoriu meluoti sau / suprasti, kad esu teisi
3. nenoriu leisti blogoms emocijoms nusverti savo pečių.
4. BĖGU NUO SAVĘS
ir tiesą pasakius tik parašius pastarąjį suprantu, kad tai tikriausiai ir bus to priežastis.
vakar manęs paprašius papasakoti apie save, pasakiau, kad nemėgstu kalbėti apie save. dar dažniau man sako: 'urte, why are you bottling everything inside?', o aš atsakau, kad visai ne. ir iš tiesų, aš niekada neįsisuku į pykčių sūkurį, neniurzgu apart kelių išimčių ir kiti mane mato kaip žmogų be blogų emocijų. ir dabar galvoju, kas iš to? aš nesuprantu net pati savęs. suprantu kitus, moku įžvelgti žmogaus vidų, bet URTE, pažiūrėk į save.

tiesą pasakius, norėčiau kamnors paaiškinti kaip jaučiuosi, bet kai nežinau pati ir nemoku sudėlioti į sakinį ar penkis, belieka taip ir kaupti viską viduje.
norėčiau išrėkti keliems žmonėms, kokios svarbios man buvo kelios smulkmenos, kurios tiesiog kas minutę gniaužo širdį
žinoti kuo iš tikrųjų noriu būti ir negalvoti, kad darau klaidą

aš noriu kalbėtis, bet nežinau su kuo, nežinau kaip ir nežinau kodėl. taip pat žinau, kad rytoj nauja diena, rytoj viskas švies kitomis spalvomis ir galų gale poryt jokių net panašių minčių nebeatkeliaus į mano galvą, nes šalia turėsiu tris pačius tikriausius žmones, kurie žino ir supranta kiekvieną šviesą mano akyse

radau siandien savo ir draugo nuotrauka ir vienos nuostabios dienos Nottingham Contemporary ir supratau, kad jau taaaaaip ju pasiilgau! bet tikrai dar nenoriu sugrizti, duokit man daugiau laiko namuose su sitais zmonemis!

we found love

aš myliu tokius vakarus, kai tereikia vieno žmogaus šalia, kad nebejaustum į kaulus besiskverbiančio šalčio ir degančių pirštų. šiektiek atsiverti ir parodyti skauduliukus, bet žinoti, kai tai buvo teisingas pasirinkimas. mylėti ir šnekėti apie praeitį kaip gražų knygos skyrių ir šypsotis, kad augam ir kaskart atrandam save iš naujo

sauja zvaigzdziu

Vistiek namai yra pati jaukiausia vieta visame pasaulyje. Savi kvapai susimaišo su naujais nepastebėtais vėjais. Šiais metais visai nejaučiau tos širdžiai mielos Kalėdų dvasios. Įstabu kiek padaro šeimos buvimas kartu, ne tik brangiausių trijų žmonių buvimas šalia, bet ir senesnės kartos artimieji. Bet šiandien didžiausią milžinišką tikrumo pliūpsnį man padovanojo muzika. Žinoti, kad tai iš kai kurių perspektyvų yra skirta man klausant pirmą kartą jau sukuria kažką neįtikėtinai emociško, tai, ką sunku aprašyti, o juolab - apsakyti.

"Kiek jėgų beįdėtum, manęs priverst pamiršt tavęs nepajėgtum ir tavo akių šviesos. <...> Aš ilgiuosi tų bemiegių naktų su tavim ir mūsų dienų, skrisdamas šviesos greičiu parnešiu tau saują žvaigždžių(o gal norėjai saulės spindulių?). Be tavęs sunku ir kasdienybė dūžta kaip stiklas"

O dabar, telieka laukti Vasario ir kiek pajėgsiu ruoštis Sausio pabaigai. Su artėjančiom(jau visai šalia!) šv. Kalėdom!

adventures

god how i've missed reading without even knowing it. just finished an amazing adventure with Haruki Murakami's book and started living another story with Paulo Coelho.

kada atsiranda ta riba, kai turi suspausti save i rankas ir pamirsti viska tam, kad galetum prisiristi prie kazko kito? tu buvai man geriausias draugas, prisirisai mane prie saves ir man nepavyksta issipainiot. pavargau deti pastangas, nors zinau, kad visada jas ir desiu. tu sakei 'tave dievinu, kaip zmogu, kuris su manimi' ir as negaliu patiketi, kad siti zodziai nieko nereiskia. as negaliu patiketi kaip tu nevertini to rysio, kuris buvo, yra ir butu(stai ir nebevartoju bus) stiprus (ir tu ta puikiai zinojai). taip noreciau viska tau pasakyti, papasakoti kaip man taves truksta, bet kaskart, kai kazka pasakau, tu nesivargini atrasyti. as nenoriu visko paleisti, bet as nebezinau kaip elgtis. should i just LET GO?!

ir, po velniu, as noriu namo
lieti asaras, leidziant sunkybems iseiti per krastus
praradau tiek, ko net kruopelyte neradau cia
as bijau sugrizti, bijau pamatyti visus, kuriuos myliu
keturis menesius negavus rysio, silumos, meiles, tikrumo - VISKO
bijau beprotiskai
kartais daugiau nei kadanors anksciau gailiuosi, kad kazkada padariau sita sprendima
stiprybes, daugiau nieko
noriu namo, kad ir kaip bijociau
labiau uz viska
viska
viska