Vistiek namai yra pati jaukiausia vieta visame pasaulyje. Savi kvapai susimaišo su naujais nepastebėtais vėjais. Šiais metais visai nejaučiau tos širdžiai mielos Kalėdų dvasios. Įstabu kiek padaro šeimos buvimas kartu, ne tik brangiausių trijų žmonių buvimas šalia, bet ir senesnės kartos artimieji. Bet šiandien didžiausią milžinišką tikrumo pliūpsnį man padovanojo muzika. Žinoti, kad tai iš kai kurių perspektyvų yra skirta man klausant pirmą kartą jau sukuria kažką neįtikėtinai emociško, tai, ką sunku aprašyti, o juolab - apsakyti.
"Kiek jėgų beįdėtum, manęs priverst pamiršt tavęs nepajėgtum ir tavo akių šviesos. <...> Aš ilgiuosi tų bemiegių naktų su tavim ir mūsų dienų, skrisdamas šviesos greičiu parnešiu tau saują žvaigždžių(o gal norėjai saulės spindulių?). Be tavęs sunku ir kasdienybė dūžta kaip stiklas"
O dabar, telieka laukti Vasario ir kiek pajėgsiu ruoštis Sausio pabaigai. Su artėjančiom(jau visai šalia!) šv. Kalėdom!
No comments:
Post a Comment