start new game

po ilgų, nuobodžių ir vienišų dienų pagaliau atėjo lauktasis sekmadienis ir įsikėlė daugiau žmonių. mūsų virtuvė buvo it susitikimų štabas, įeidinėjo ir išeidinėjo vis daugiau žmonių. vienu metu sėdėjau ant virtuvės stalo prie viryklės ir tiesiog mėgavausi visu tuo šurmuliu - man to labai reikėjo. visi tokie skirtingi, bet aiškiai matosi, jog visi jaučiasi ištrūkę iš tėvų glėbio ir nori gerai praleist laiką. man keista, kad pati to niekad nejutau, nesijaučiau pabėgus ir nenorėjau 'nusitūsint' - kaip tik viskas apsivertė: susidėliojau vertybes į vietas, pasidariau savarankiškesnė. kai grįžau į angliją, labai džiaugiausi išgirdus iš tokio daugelio žmonių, kad šneku žymiai mažiau, esu tylesnė - džiaugiuosi tuo, kad ir kaip bebūtų keista. man niekad nepatiko ši mano savybė, jog esu plepi. per plepi. bijojau, kad labai jausis skirtumas tarp manęs ir žmonių aplinkui - kolkas visi, kuriuos teko sutikti - britai, tad esu vienintelė, kurios gimtoji kalba ne anglų. man net nieko nesakant apie tai jau vien per vakar dešimtys žmonių klausė kur išmokau tokios anglų kalbos ir buvau labai tuo patenkinta, nes tai pridėjo pasitikėjimo savimi kalbant jų kalba.
esu pasiryžus mokytis iš visų jėgų, bet lygiai taip noriu ir rasti laiko pasilinksminimams(beje, tai čia supratama šiek tiek kitaip), bet nežadu atsisakyti tam tikrų vertybių dėl kvailų poelgių.
live for today, but think about tomorrow, urte